Kaip ir visad,užmirštu arba niekaip neprisiruošiu parašyti čia. Užplūdo pilna prisiminimų,pilna emocijų,blogų ir gerų dalykų.Šeima,sveikata,mokslai,draugai,meilės,vaikinai yra patys svarbiausi dalykai.Kadangi pavadinimas sako,kad neturėčiau rašyti kažko liūdno ar blogo,bet parašysiu.Žinoma esu laiminga,bet ne visada,tiesiog taip susiklosto.Jaučiu,kad melas tvyrauja visur,aplinkui mane,supasi,sukaasi,visur. Žmonės tais kuriais pasitiki,meluoja tau į akis,knisą protą,nieko nesako.Draugai juk turi būt visada šalia,nemeluot,sakyt visą tiesą,kad ir kokia ji būtų,draugai juk turtas juos reikia saugoti,bet kaip tavęs pačio negerbia,nesaugo,tai vadinasi jie ne draugai.
Bet kadangi gyvenimas gražus ir negalima liūdėti,tai reikia džiaugtis juo,kol gali.Žiūrint iš gerosios pusės,turiu kas manimi rūpinasi,kam esu svarbi ir kam manęs reikia.Tikriausiai pirmą karta neskaitant,tų visų "draugysčių,kvailysčių",bijau prarasti tai kas man artima ir šilta širdžiai.
Nesuprantu kai žmonės pažada,o po to neištesi savo pažadų,nesuprantu kaip gali žmonės žiūrėti tau į akis ir meluoti,pūsti miglą,taip apakinti,jog tikrai atrodys,kad taip tiesa.Kai draugų reikia tik "extra" atvėjais. Pasijauti tiesiog niekų,nors jau pakankamai metų prabendravai,kaip gali viskas nerūpėti,o rūpėti tik materialiniai dalykai,būti savimyla,negalvoti apie kitus,kaip jie jaučiasi,kuo jiems šiuo metu reikia,ar tiesiog paklausti iš mandagumo,o kaip gyveni tu? ŽMONES,NIEKADA NEGALVOKIT VIEN APIE SAVE!
