you think you know me? better think twice.

Ir kodėl niekada negali būti taip, kaip tu nori? Kodėl negali turėti to, apie ką svajoji? Kodėl nors kartą negali kas nors nesušikti nuotaikos dieną, kuri rodos jau viena geriausių pastaruoju metu? K O D Ė L ?

NX, nežinau kas man yra, bet jau šią savaitę tai norėčiau ištrinti iš savo gyvenimo. Gaila, kad tai neįmanoma. Rodos viskas blogai, niekas netinka, nieko nereikia, nieko nenoriu… Ai, noriu. Vasaros. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris dabar priverstų mane nusišypsot.

O kąą jau kalbėti apie Tave… Kad ir kaip bandžiau susigrąžinti-nepavyko. Ir man atrodo, jog atėjo laikas, kai aš nuleidžiu rankas. Pasiduodu, nors niekada nebuvau viena iš tų... Tiesiog gaila savęs. Tiesiogine to žodžio prasme, man gaila.

Kam dar tikėtis, kad palikęs ją-grįši? Kam eiti savo keliu ir vis pasukti akis į tavąjį? Kam bandyti atstatyti tai, kas senai sugriauta neatstatomai? Kam siekti tavo rankos, jei tavoji manąją paleido? Dar sakiau, kad naivus esi Tu… Lyg jau pati nebuvau naivi tikėdama Tavo pasakaitėmis.

I’m sick and tired of hearing all about my life,

From other bitches with all of your lies,

Honestly, I think it’s kinda funny that you waste your breath talking about me,

Got me feeling kinda special really.

Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą.

-Ei, viskas blogai kai TU išėjai!

Kai ašaros užlieja akis ir nieko nematau. Kai atidarau savo kambario duris ir pamačius tavo dovanotus daiktus užtrenkiu jas. Kai su kiekviena tavo suplėšyta nuotrauka drąskau save iš vidaus. Kai žinau, kad rytoj tu išvyksti ir kito kelio nėra. Kai prisimenu rudas akis, kurios veda mane iš proto, tuomet pradedu šiurkščiai ir lėtai lyginti delnais savo plaukus. Kai suprantu, kad viską kas buvo man brangu nesusigrąžinamai praradau. Kai žinau, kad daugiau niekada nebesusitiksim. Kai paskutinį kartą pamačiau tavo akis, jose spindėjo trupinėlis baimės. Kai iš nevilties paprašau tėčio cigaretės, tada jis užduoda begalybę klausimų, bet nei į vieną iš jų atsakyti negaliu. Kai gilios pusnys surakina kojas ir negali pajudėti. Kai tamsoje sugebu surasti vieną tašką, vietoj kurio, po kiek laiko atrandu tavo veido bruožus. Kai išgirstu savo telefono skambėjimo toną, krūptelėju ir paėmus jį trenkiu į sieną. Kai prisiminimai spaudžia galvą, atremiu ją į savo kelius ir užsimerkiu.

Dabar man noris skambint Tau ir pro ašaras sakyt:

-Ei, viskas blogai kai TU išėjai!

Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Tavo telefone neradau savo nuotraukų, jas pakeitė kitos merginos. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškia sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad tai aš nebeleidžiu priartėti. Tai aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Tai aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno. Ištryniau visas savo nuotraukas iš tavo telefono, nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum.Nenoriu, kad prisimintum tą mergaitę, kuri kažkada tau buvo visas pasaulis ir kai ji išėjo, tau neliko nieko Ir aš praeisiu taip, lyg nebūčiau kritusi kartu, lyg nebūčiau vakar laikiusi tavo drebančios rankos, praeidama sunaikinsiu visus likučius. Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad tau mažiau skaudėtų.

kvailutė širdis įpranta jausti tai, ką įpranta sakyti lūpos

Don’t play games with a girl, who can play them better.

Jei aš tau nieko nereiškiu-nesakyk man to, juk nenori manęs skaudinti. (?)
Jei žaidi su manimi-neišsiduok, gal taip kas dieną pavyks pasiekti sekantį level’į.
Jei meluoji-neatskleisk tiesos, tiesa skaudina.
Jei tyli-tylėk, aš neliepsiu tau pasiaiškinti. Aš suprasiu ir tavo tylą.
Jei nepasiilgsti-išbučiuok pamatęs, kad galėčiau jaustis mylima.
Jei nenori daugiau manęs matyti-kiekvieną vakarą kartok, kaip nori greičiau susitikti, apkabinti.
Jei nekenti mano žvilgsnio-laikui bėgant jis vis vien tau taps brangiausiu prisiminimu.
Žaisk, aš leidžiu. Man patinka. Tik tu nesupranti, kad taip tu griauni save, ne mane. Taip bemeluodamas Tu pradėsi tuo tikėti, nes juk kvailutėširdisįpranta jausti tai, kąįpranta sakyti lūpos. Tik tada man tavęs jau nebereikės. Yra ir daugiau norinčių pažaisti jausmų ir meilėsžaidimus, daugiau tų, kurie tikisi laimėti, ir kiekvieną kartą vis daugiau tų, kurie beviltiškai pralaimi.

šypsokis,rytoj bus dar blogiau

Tikriausiai nieko nėra blogiau, kai dvi geriausios draugės myli tą patį vaikiną. O gal dar blogiau kai jis taip pat jas abi myli?

Jis-idealiausias mano matytas reginys. Tai jo lūpos kuždėjo man, kad niekada nepaliks. Tai jo rankos glostė manąsias. Tai jo šypsena ir akys vertė viską pamiršti ir įsisiurbti į jo lūpas. Tai dėl jo aš viską atiduočiau. Tai jis mane privertė pamiršti tą, kurį kažkada beprotiškai mylėjau.

Ji-mano geriausia draugė. Turėčiau jai būti dėkinga už viską, ką ji dėl manęs padarė. Myliu ją. O ji myli jį, myli pamiršusi mūsų draugystę.

Jis ir Ji buvo kartu. O aš ir Jis buvom draugai. Pradėjau jausti kažką šilto, kai jį pamatydavau, kai jis mane apkabindavo. Stengiausi jo vengti… Juk Ji mano Draugė. Bet po kelių atsitiktinų susitikimų, supratau, kad jis man ne tik draugas. Po kelių jo karštų bučinių supratau, kad aš jam taip pat ne tik draugė. Jis ją paliko, paliko dėl manęs. Ji kentėjo, o to nenorėjau nei aš, nei Jis. Taigi jis vėl grįžo pas ją, nežinau ar iš gailesčio, ar iš meilės.

Ir aš kitokia “draugė” nei Tu. Aš neprašysiu jo grįžti. Net jam grįžus užtrenkčiau visas duris. Kad ir kaip kūnas maldautų jo rankų, kad ir kaip lūpos drebėtų nuo šalčio, kad ir kaip ašaros riedėtų iš žalių akių, aš jam to neleisiu. Nes Tu mano Draugė. Ir niekada, daugiau niekada Tau neleisiu kentėti dėl mano kaltės.
Tik man skaudu… Skaudu, nes Jis PAŽADĖJO. Pažadėjo man visada būti kartu. Ir man skaudu, be galo skaudu, nes aš taip pat naiviai Juo ir tikėjau.

What the hell do we do now??

Ir Tu apsimeti,kad nepastebi manęs praeinančios ir žiūrinčios į Tave,trokštančios,kad ir Tu pažiūrėtum. Apsimeti,kad manęs negirdi,kai kalbu su Tavo draugais,o Tu stovi šalia. Apsimeti,kad nenori apkabinti,nors kiekvieną kartą pastebiu Tavo drebančias rankas. Apsimeti,kad beprotiškai ją myli,nors pats žinai-aš užimu didžiausią vietą Tavo širdyje. Apsimeti,kad nenori visko susigrąžinti,bet aš žinau,kad atsukęs laiką atgal-nieko nekeistum,net jei dabar ir skauda. Pasakyk,kad klystu.
Tu tyli. .

Kodėl tu verki.?

Kodėl tu verki? Neverk. Aš nesiekiau tavęs įskaudinti, tu pats to nusiplenei. Aš neverta tavo ašarų. Neliūdėk. Pasaulis sukasi, jis juda į priekį… Be manęs jis tikrai nesustos. Juk pats to norėjai. Sakei-abiem bus geriau. Ir nebijok, aš niekada nepamiršiu tavo šypsenos ar supykusios veido išraiškos. Tu buvai mieliausias reginys mano žalioms akims. Jos taip pat tavęs ilgėsis. Net ir Jam neleisiu, kad ištrintų tave iš mano atminties. Bent jau tikiuosi neleisti…

Ačiū Tau:

Už susitikimus-pradžioje jie buvo drovūs, bet baisiai mieli. Vėliau tapo labiau už viską laukiami, o galiausiai banalūs ir niekuo nestebinantys.

Už prisilietimus-Tavo rankos buvo pačios švelniausios pasauly. Kartais dar trūksta Tavo delno manąjame, bet manau tai laikina.

Už bučinius-Nedaug reikėjo, kad priprastume prie vienas kito lūpų. Jau pirmą kartą pasibučiavus jos susiliejo. Tu mėgdavai kandžiotis, visada vaidindavau, kad pykstu, nors tai būdavo taaip miela.

Už supratimą-Žinoma, tu toli gražu ne visada suprasdavai, bet bent jau stengdavaisi, o tai aš vertinau.

Už laimę-Supratau kas ji tokia, kai jaučiau Tavo rankas ant savo kūno. Tavo akis sekančias kiekvieną mano plaukų sruogelę. Kartais aš išrausdavau.

Už prisiminimus-Dabar tai viskas kas mus sieja.

Už nuotraukas-Jas pasilikau. Gal kada bus gera prisiminti. Tada, kai palietus-neskaudės.

Už skambučius-Tavo balsas, Tavo pauzės tarp žodžių, Tavo juokas ir dar daugiau-kažkada priklausė tik man.

Už vasaros vakarus-Kurių daugiau nebebus.

Už meilę-Jaučiausi mylima ir mylinti. Ko daugiau galėjo reikėti?

Ačiū Tau už viską.

Ir už svajones-Kurios taip ir liko svajonėmis.
Tik vis dar liko kvailas įprotis.. Sedėti prie telefono ir laukti kol vėl pagaliau išgirsiu tavo švelnų balsą.

Kukliai raudona lūpdažio dėmė

Mergina lėtai pradėjo slysti siena žemyn, kaštoninės spalvos plaukai trynė baltą sieną, daugiau išstovėti ji nebe įstengė. Suspaudusi delne ji laikė kažkokio vaikino nuotrauką. Galutinai pasiekusi žemę, susirietė. Ašaros krito ant betoninių grindų. Suledėjusiomis rankomis ji spaudė savo smilkinį, lėtai glostė, vėliau vėl spaudė. Sukaupusi visas likusias jėgas, ji atsistoja. Besi ramstydama prie sienos pasiekia rašomąjį stalą, lėtai atidaro vieną iš jo stalčių. Jame juoda dėžutė. Mergina ją praveria, joje baltos tabletės-šiandien jai bus spalvoti saldainiai. Pasiima vakarykštę pilną vandens stiklinę, ant kurios kraštelio raudono lūpdažio dėmė. Tokia pati dėmė, kuri buvo ir ant jo marškinėlių. Tokia pati kukliai ryški ir skausminga, tokia pati nenuplaunama ir moteriškai nerūpestinga. Juodi nagučiai pasiima dvi tabletes, vėliau tris, vėliau dar dvi ir pabaigai likusias keturias. “Ačiū, buvo skanu”-paraudę akytės užsimerkia.

dar vienas rytas su suvaidinta šypsena veide

Gerai, skausmo man užteko, leisiu Tau išeiti. Leisiu, jei prižadi daugiau niekada nesibelsti atgal į mano pasaulį. Jei prižadi daugiau neatsiprašinėti už klaidas. Jei prižadi, kad šis tavo poelgis taip pat nebus klaida. Jei prižadi nepasiilgti. Jei prižadi pamiršti mano telefono numerį. Jei prižadi daugiau apie mane negalvoti. Jei prižadi pamiršti mano svajones kuždėtas tau į ausį. Jei prižadi dažniau šypsotis. Jei prižadi pamiršti vietą, kurioj mes visada susitikdavome. Jei prižadi pamėgti sniegą ir šaltą žiemą, jei prižadi, kad kažkada visvien pradėsi valgyti šokoladinius ledus, ir jei prižadi išmokti pildyti pažadus, tada, tik tada aš leisiu Tau išeiti.

nebeturiu jėgų.…

Sakoma, kad meilė yra labai graži. Apie ją rašomi gražiausi žodžiai ji išaukštinama. Bet nepaisant to, kad tai gražiausias jausmas pasaulyje, tai kartu ir skaudžiausias jausmas.
Ar tie, kurie mėgaujasi meile, džiaugiasi ją, ar jie pažino meilės skausmą? Ar patyrė tą jausmą, kai atrodo, jog širdį varsto tūkstančiai peilių ir rodos norisi numirti?
Manau, kad taip. Kiekvienas žmogus patyrė patiria ar patirs meilės tragedijas. Skaudžiausia turbūt būna pirmojo meilė. Dažniausiai ji būna be atsako ir su savimi atsineša begalo daug skausmo.
O kiek pastangų ir jėgų reikalauja bandymai pamiršti neįmanomą meilę. „Stengtis pamiršti tą, ką myli, tai stengtis prisiminti tą, ko niekad nematei.“ Liejamos ašaros, atrodo vietoje sustojęs gyvenimas... Tai sunku.
Kartais mes tokie žiaurūs, kad pamirštam ką reiškia mylėt, pamirštam atleist, svajot ir leidžiam kitiem už mūsų klaidas kentėt, kartais net pamirštam ką reiškia būt žmogumi ir prarandam tai kas mums brangiausia patys to nesuprasdami...
Tačiau Meilė - nuostabi katastrofa: žinoti, kad trenksiesi galvą į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena veide, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė - tai vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės.

Kai iš pat pradžių tave pamačiau,pagalvojau,kad busi tas pats storžievis ir pasikėlęs vaikinas,kuriam tik terūpi seksas.Aš klydau.Kai pasakei jog tau patinku,galvojau,kad tai dar vienas pasišaipymas iš manęs.Tada aš irgi klydau.Kai pasakei,kad esu graži,aš tik nusijuokiau ir pasakiau jog nesu tokia.Tada irgi klydau.Visą laiką aš klydau.Dabar žinau,kad tave labai myliu.Ir kai tu esi toli,man labai skauda.Kai negaliu prisiliesti ir apkabinti.Bet juk visai neseniai aš tave atstūmiau.Nenorėjau jog mane mylėtum ir visaip stengiausi,kad tu nebendrautum su manimi.Tu nepasidavei.Vis sakei jog elgiuosi kvailai.Jog tu mane myli.Neatstodavai ir vis reikšdavai savo dėmėsi.Siusdavai laiškus.Ir kai prieš kelias dienas pasirodei mano namuose,galvojau,kad sapnuoju.Netikėjau jog tu čia.Jog galiu tave apkabinti ir nepaleisti.Tu man įteikei dovaną.Ta mažytį pakabutį,kuriame buvo mūsų nuotrauka.Kurioje mes šypsojomės taip nuoširdžiai.
Kai tu man paskambinai ir paklausiai ar gali ateiti.Aš sutikau.Man reikėjo tavęs.Juk tiek laiko nemačiau.Ir dabar.Kai atrodo turiu tave šalia savęs tu vėl pasakai,kad išvyksti.Vėl skaudini mane.Bet aš žinau,kad tu mane myli.Tuo tikiu.Ir kol esi šalia tavęs nepaleisiu.Būsiu kiekvieną akimirką su tavimi...