kaip užpisa.

Manau,jog jį pamiršau,bet nežinau,taip mano protas,o širdis,ką sako širdis.? -pati savęs klausiu,nors nežinau.
Dabar to kurio noriu labiausiai,atrodo jog atsuka nugara man. M A N.
Viskas apsisuka. pirmiausia ~ tik praradusi supratau jog myliu.
Dabar galvojau , ir galvoju jog pamiršau.
Gaunu jo žinutes,kad jis pakilo į viešuma ,kad jo nori visi. T O B U L Aaa.
Nekenčiu savęs.
Kodėl,tiesiog negaliu ramiai gyventi be skausmo,be nemigu,be abejonių, ir be visokių nesąmonių.
Daug kas sako ,kad tai neįmano,aš sakau jog įmanoma ~ kol neįsimyli pati pirma kartą.
Viskas nuo to ir prasideda.

Ką pastatau viskas griūna,bandau statyti suklumpu,vėl statau kažkas pakiša koja patiko,poto sunkiai statydama vėl bandau atsikelti ir pagaliau pastatyt tai ką norėjau sudėjau savo visas viltis,bet viskas nebepakeiu nes kojos linksta.

Sustabdykit pasaulį! aš noriu išlipti.

Ar gali prieiti? Nesitikėdamas nieko ir žinodamas kiek daug aš tikiuosi iš Tavęs..? Ar gali apkabinti? Taip stiprei,kaip moki tik Tu. Juk dabar man trūksta tik Tavęs. Tik Tavo rankų. Tavo bučinių. Tavo šypsenos ir akių. Juk tiek nedaug prašau. Net neprašau palikti jos ir grįžti. Prašau pabūti su manim nors 5 minutes,kad ir nekalbėti,kad ir nieko nebedaryti tik leisti man pažiūrėti į Tavo žalias akis ir vėl gyventi. Toliau… Be Tavęs.
Nebemoku surasti žodžių,kurie būtų nebanalūs ir nenuvalkioti ir kurie tikroviškai nusakytų,kaip labai Tavęs pasiilgau. Ir kaip nuoširdžiai linkiu tų visų gerų dalykų. Bet linkiu,tikrai.

Dabar man liko tik nuostabūs,bet netikri žodžiai,mintinai iškalti Tavo žinutėse.

Užsimerk,dabar tau skaudės.

Jie sėdėjo ant savo suoliuko. Snigo. Buvo šalta,bet jis net nesiruošė jos sušildyti. Mergina jautė,kad kažkas ne taip:
-Mantai,kas Tau? Keistas tu kažkoks…
-Nieko man nėra,-nusijuokia.
Mergina laiko ašaras:
-Juk pažystu tave… Šiandien buvai su ja,taip?
-Nepradėk ką,Karolina?
-Užsimerk, dabar Tau skaudės.
-Ką?
Ji atistoja ir nueina. Į veidą lyg stiklas dūžta krentančios snaigės,bet ji jų nejaučia,jos karštos ašaros jas ištirpdo. O jis net nesistengia vytis,sėdi ir šypsosi:
-Neišdrįsi manęs palikti,-sušunka ir tyliai priduria: -per daug stipriai mane myli.
Ji girdi,bet nesiruošia atsisukti. Širdis šaukia sustoti,o kūnas veržiasi į priekį. Šį kartą ji širdies nebeklausė. Ji per daug kartų ją išdavė ir įskaudino. Mergina pasiekė namus. Įėjo į vidų ir nubėgo į savo kambary. Tėvai niekada ja per daug nesirūpino,taigi nebėgo iš paskos klausinėdami kas atsitiko. Ji verkė. Vaikščiojo,šokinėjo,gulėjo,sėdėjo ir verkė. Ašarų niekaip nepavyko sustabdyti. Ji jautė begalinį skausmą. Juk jis buvo kitos glėby, ir vėl… Net neneigė to. Ir net nebandė jos sustabdyti.. Skambutis:
-Saule?
-m?
-Pyksti?,-susikrimtęs klausia jis.
-Tau skaudėjo… ,-ji nusikvatoja.
- - - - - -
Pokalbis nutrūko. Ašarų neliko. Viskas pasibaigė. Rami naktis,rytas. Kita diena,kitos svajonės ir darbai, kiti žmonės ir kiti jausmai. Ji pamiršo jį, jis šiandien to padaryti negali,bet kas žino,kas bus rytoj… Gal ir vėl nutrūks kažkieno pokalbis, ašarų neliks, viskas pasibaigs, rami naktis,rytas. kitos svajonės ir darbai, kiti žmonės, bet tie patys jausmai…

Aš Kieta, O tavo Kietas?

Buvau kvaila ir tavo melo nemačiau,
Beprotišką tau meilę aš jaučiau.

Atrodo,kad kuo toliau,tuo labiau kiekviename įraše paminiu Tave. Atrodo,kad sakiau,jog pamiršiu,bet tikriausiai blogai atrodė. Nemoku pamiršti… Kuo toliau-tuo sunkiau.
Ir šypsokimės,nes rytoj gali būti dar blogiau.

Vakar palikai savo panelę,o kai aš tokia “smalsuolė” paklausiau:
-Dėl ko? -Laikiau sukandus lūpą.
-Nes Tik Tave Myliu. -atšovė.
Lūpą paleidau ir išsižiojau. Tylėjau nes nežinojau ką pasakyti,galiausiai-padėjau ragelį. Nežinau ar tikėjausi tokio atsakymo. Ne,nesitikėjau. Gal po tiek laiko mūsų nebendravimo buvo miela tai išgirsti.
Bet žinot? Aš netikiu. Jis nemyli. Jis suknistas melagis. Tas jo “Nes tik tave myliu” nuskambėjo taip suvaidintai,taip paprastai ir banaliai lyg tai jau būtų pasakęs dar 5-ioms merginoms prieš tai. Ir taip jis mielas,taip,dievinu jo balsą,bet neapkenčiu melagių ir jei jis pasidarė toks,tikiu,kad greit išmoksiu nekęsti ir jo. Ir duodu 100%,kad ta kalė padarys viską,kad jis vėl grįžtų pas ją. Bet aš kovosiu,aš neleisiu jai džiaugtis ir tikrai nepasiduosiu. Tik ne jai. Ir aš šiek tiek bijau…
Bijau,kad per tą laiką Jis ją pamilo labiau,nei mylėjo mane. Ir bijau,jog pabaigoje jis vistiek palinks į jos pusę.

Kaip į pašto urną,taip į Tavo burną,kale.

Atleiskit už tokį piktą įrašą,bet tikriausiai net neįsivaizduojat kokioj šūdinoj situacijoje dabar esu. FUCK IT ALL.

Kartu Mes-viskas. Niekas-po vieną.

O gal tik aš be Tavęs niekas?

Žinau,kad tai LABAI blogai,bet pradedu ilgėtis to Tavo perdėto dėmesio,tosnuoširdžios meilės.
Negalvojau,kad atstūmus Tave,kentėsiu pati. Ir vis labiau pasiilgstu Tavo apkabinimų,nesvarbu ar jie mokėdavo šildyti,ar ne,jie buvo Tavo. Bet dabar Tu neapsikabini,net nedrįsti atsukti akių… Kur dingo Tavo dėmesys,nuo kurio kartais net pykindavo? Dabar jo neliko. Ir netekus-pradedu ilgėtis. O kur mūsų meilė? Tiksliau Tavo meilė,o mano prisirišimas (nemanau,kad Tau jaučiau meilę). Man tiesiog Tavęs reikėjo. Diena iš dienos reikėjo vis labiau. Reikia ir dabar.
Aš dar likau prisiglaudus prie Tavęs,šalia. Bet jau ne kartu.

Ir nekaltinu Tavęs. Reikėjo ankščiau susiprasti,kad mano širdžiai Tu-daugiau nei draugas. O ir Tavo apkabinimai šildė,aš tik bijojau tai pripažinti.

Žinau, kad skaitydamas tai-Tu dabar verki.

Tu niekada nemėgai mano klausimų, nes niekada nežinodavai teisingo atsakymo. Tu nemėgai mano apkabinimų, nes aš niekada nemokėjau pirma tavęs paleisti. Tu nemėgai melo, o kartais meluoti privalėdavau. Tu nemėgai mano ašarų, dėl to pirmas atsiprašydavai. Tu nemėgai šaltų prisilietimų, bet aš stengiausi iš visų jėgų juos paversti šiltesniais. Tu nemėgai mielų žodelių, arba mėgai, tik jų niekada negirdėdavai iš mano lūpų. Tu nemėgai pripažinti tiesos, vis kartojai, kad mums ir vėl pavyks, kad ir vėl viskas bus gerai. Tu nemėgai šalčio, todėl sniego angelus darydavau viena. Tu nemėgai šokoladinių ledų, o aš juos valgydavau kiekvieną karštą vasaros dieną. Tu nemėgai, kai kiti vaikinai būna su manimi, bet man buvo gera jaustis reikalingai ne tik tau. Tu nemėgai kai aš rūkydavau, todėl prieš kiekvieną susitikimą su tavimi-surydavau pakelį gumos.
Bet ar kada pasidomėjai ko aš nemėgau? Ko trūko man? Ko aš norėjau? Tu buvai per daug paskendęs savo pasaulyje, kurio spalvos ne man, kurio filmai tik apie meilę, kuriame nėra šokoladinių ledų, kuriame aš turėčiau priklausyti tik tau. Tas pasaulis ne man. Jame ir saulė per ryškiai šviečia, o jos spinduliai degina veidą ir delnus.

Ten aš neišgyvenčiau, man kartais per daug reikia ramios nakties, sėdėjimo balkone, cigaretės rankoje ir svajonių, naivių svajonių, kurios Tavo pasaulyje neegzistuoja.