Supratau ,kad sportas yra man,šian po ilgos pertraukos,nubėgau 3,5 km ir visiškai neuždusau.
PRadėjau valgyti sveikiau. Pusryčiams: užpilava avižinių dribsnių košė,pietums vištiena,salotos,vakarienei obuolys,avižiniai dribsniai su pienu,kaip kada ryžiai arba grikiai,duok dieve ištversiu :D

http://www.youtube.com/watch?v=eiQr0B7JV2c&list=LL_YqoUbMbRwTVYPkKhwsabQ

Rytas,dar labai anksti,atsikėliau su kažkokia siaubinga nuotaika,nusivylusi,išsigandusi ir nepatenkinta. Turiu vaikiną,kuris pagaliau yra tikras.Tikras tikra tą žodžio prasme,visi kiti kurie buvo prieš jį lygūs visiškam nuliui.
Bet retkarčiais sunku,su geriausiom draugėm susitinku į savaitę vieną kartą,jaučiu,kad jas prarandu. Jos man dėl to nieko nesako,tiesiog,aš tai jaučiu,su kuriom būdavau kiekvieną dieną,o dabar būnu vieną kartą į savaitę ir tai valandą..
Kartais tikrai būna labai sunku. 4 mėnesiai,dar šuns papukas,bet kai man pirmas kartas kai su vaikinu draugauju taip ilgai,tai tikrai nemažai atrodo.Juokingiausia tai,kad aš išsibūriau ir po 5 mėnesių mes turėtumėm išsiskirti,nors abu žinom,kad tai netiesa ir tai tik mūsų pasąmonėje. Vat dėl to tik galim išsiskirti.
vienu žodžiu nerandu būdo suderinti ir mokslų ir draugių ir vaikino.

Amžinai jauna,su šypsena,laiminga ir nepalaužiama

Kaip ir visad,užmirštu arba niekaip neprisiruošiu parašyti čia. Užplūdo pilna prisiminimų,pilna emocijų,blogų ir gerų dalykų.Šeima,sveikata,mokslai,draugai,meilės,vaikinai yra patys svarbiausi dalykai.Kadangi pavadinimas sako,kad neturėčiau rašyti kažko liūdno ar blogo,bet parašysiu.Žinoma esu laiminga,bet ne visada,tiesiog taip susiklosto.Jaučiu,kad melas tvyrauja visur,aplinkui mane,supasi,sukaasi,visur. Žmonės tais kuriais pasitiki,meluoja tau į akis,knisą protą,nieko nesako.Draugai juk turi būt visada šalia,nemeluot,sakyt visą tiesą,kad ir kokia ji būtų,draugai juk turtas juos reikia saugoti,bet kaip tavęs pačio negerbia,nesaugo,tai vadinasi jie ne draugai.
Bet kadangi gyvenimas gražus ir negalima liūdėti,tai reikia džiaugtis juo,kol gali.Žiūrint iš gerosios pusės,turiu kas manimi rūpinasi,kam esu svarbi ir kam manęs reikia.Tikriausiai pirmą karta neskaitant,tų visų "draugysčių,kvailysčių",bijau prarasti tai kas man artima ir šilta širdžiai.

Nesuprantu kai žmonės pažada,o po to neištesi savo pažadų,nesuprantu kaip gali žmonės žiūrėti tau į akis ir meluoti,pūsti miglą,taip apakinti,jog tikrai atrodys,kad taip tiesa.Kai draugų reikia tik "extra" atvėjais. Pasijauti tiesiog niekų,nors jau pakankamai metų prabendravai,kaip gali viskas nerūpėti,o rūpėti tik materialiniai dalykai,būti savimyla,negalvoti apie kitus,kaip jie jaučiasi,kuo jiems šiuo metu reikia,ar tiesiog paklausti iš mandagumo,o kaip gyveni tu?
ŽMONES,NIEKADA NEGALVOKIT VIEN APIE SAVE!

Brangink!

Ateis diena,kai tu nuoširdžiai nustebsi. Įdomu.. Kodėl ji tiek laiko man nerašo,neskambina? Sėdi online, tačiau nepaklausia kaip sekasi? Parašai jai pats. O ji tik po kurio laiko,lyg niekur nieko,atrašo: Labas,puikiai,o tau?  Tu šoke! Ji tiesiog taip paprastai atsakė. Jokių pykčių,jokių priekaištų,jog taip ilgai neparašei.Tu paklausi: - Gal susitinkam? Ankščiau po šitų žodžių ji šokinėdavo iš laimės,gyventų vėl akimirkom,kai tave pamatys. Tačiau dabar.. Dabar ji žinoma džiaugiasi,kad tau viskas gerai,tačiau nebeliko jokių jausmų,jokių emocijų.Žinai,ji ir pati nemanė,kad galės atšalti nuo žmogaus,kurį kažkada taip beprotiškai mylėjo..Kurio prisilietimai varė iš proto,kurio lūpos buvo pačios saldžiausios. Kuriam išėjus ji ėjo iš proto.Verkė lyg maža mergaitė ir nebematė gyvenimo prasmės. Tačiau ji gyvenimo prasmę ir vėl atrado. Ir ne..tai ne kitas vyras,ne kiti jausmai. Tiesiog vieną akimirką viskas pasikeitė,viskas tapo nebesvarbu.Ji tiesiog pavargo tavęs laukti ir pykti. Rašyti,skambinti,naktimis nemiegoti spėliojant kurios glėbyje užmiegi šiąnakt. Ji tiesiog žinojo ką atrašysi į jos žinutes ir ką atsakysi į skambučius.Jai tapo nebeįdomu. Nors žinai.. Taip. Ji labai norėjo tau parašyti,paklausti kaip sekasi tavo gyvenimui,ar tu laimingas. Jau paimdavo į rankas telefoną, sudėliodavo raides ekrane ir..ir ištrindavo. Ji vistiek žinojo ką tu atsakysi: - Labas.Normaliai. Ji pabandė tave pamiršti,juk gyvenimas tęsiasi,net kai jame nėra tavęs. Namai,darbas,mokslai,naujos pažintys,nauja aplinka. Ir žinai,gyvenimas be tavęs,nėra jau toks baisus,kaip kažkada manė.Tas pats oras. Tie patys žmonės. Tas pats dangus. O tu nebesupanti,kaip taip išėjo? Ji juk sakė ,kad myli,negi melavo? Ne,negalėjo meluoti. Tu ja tiek kartų skaudindavai,tiek kartų palikdavai verkiančią,jei ji būtų nemylėjus,tikrai nekentėtų. Tiesiog išeitų,-o juk aš ją myliu!-sušunki dangui. Dabar,po tiek laiko,tu tai supratai. Ir kas dabar?? kas dabar? O dabar nieko.Jai nebesvarbu,ji gyvena naują gyvenimą. Dabar ji laiminga. Suprask,viskas praeina,net ir didžiausia meilė,kai jos niekas nebrangina. :)

saad

Galėjau tavęs nepažinoti ir nesivelti į tą šūdą. Taip atstumas ne kliūtis,bet man ir jam pati didžiausia. Metai nesvarbu,bet taip išeina,kad vis dėlto jie yra svarbūs.Taip mes mokomės iš klaidų,bet kada nustosime jas daryti? Kodėl žmonės žino,kad viskas baigsis bloguoju,kad jie nebegalės būti kartu,bet būna iki to momento kol pajaučia,kad pradeda įsimylėti? kodėl? kodėl aš ta kvaila ir naivi mergaitė? ne aš tokia neesu,aš bet ko ir bet kada neįsileidžiu į širdį,tiesiog tu buvai tas kurio man reikėjo. Taip mes likom tik draugai,bet abu žinom,kad draugais yra sunku būti. Nenoriu aš jais būti. Noriu,kad viskas būtų kaip ankščiau,kad aš būčiau ta tavo mergaite,kuria galėtum apkabint ir pabučiuot ir pasakyt,kad visada būsi šalia manęs,net kai tavęs ir nėra.Bet dėlto aš nesmerkiu tavęs,aš suprantu tavo ir savo sprendimą,tiesiog man per daug yra sunku laikyti viską  savyje. Norėčiau pasakyti,išrėkti tau į akis viską,norėčiau pasakyti kaip nekenčiu tavęs,bet kartu koks tu man svarbus ir kaip man tavęs reikia. Gal aš ir verkšlenu kaip maža mergaitė,bet man vienodai. Jei manot,kad nuo 16 metų meilė yra kvailystė tai atsipeikėkit,daug pažįstu žmonių kurie nuo 16 metų draugauja ir šeima jau turi,ir laimingai gyvena,o tie debilai kurie galvoja,kad čia yra paauglių ašaros ir tiesiog verkšlenimas dėl nelaimingos meiles,tai tada jūs patys debilai!Jis visada man sakydavo,kad nieko nėra neįmanoma,kad visada viską galima išpildyti,kad visada reikia kovoti už savo svajones,kad visi žmonės gali būti laimingi,o dabar jis man sako,kad nenori gadinti mano gyvenimo,nenori švaistyti mano brangaus laiko,jis pats bėga nuo visko,pats elgiasi kaip ne vyras,būtų vyras,kovotų už savo svajones ir eitų iki galo,bet jie per durni,jie nesupranta,jiems tik vienas galvoje visada buvo,visada ir bus,supratau jau tai :)

jau jau jau

Tai ką atšyla orai,kimbam dar stipriau į darbą negu žiemą,ar šaltą pavasario pradžia,ir ruošiames vasarai. Truputėlis dietos nepakenks,ir trijų mėnesio darbas,čia to ko ir siekiau,bet dar ne iki norimų rezultatų :))

kodėl??

Kas yra laimė?Kas yra meilė? Kodėl mes taip retai sakome žodį myliu? Kodėl mes taip retai sakome, kad pasiilgome? Kodėl mes taip retai apkabiname? Pabučiuojame? Kodėl mes nebranginame tada, kai turime?
Todėl,kad žmonės yra buki,todėl,kad jie supranta tik tada kai praranda,nesugeba džiaugtis,tada kai jiems gera,vis vien kažkas negerai būna. Kodėl žmogus pats savimi nepasitiki?nes jis mano,kad to  nesugebės padaryti,bijo kažką naujo pradėti.Daugelis žmonių yra tik bailiai,kurie bijo siekti savo tikslų ir svajonių.gyvenimas duoda pilna šansų taisytis,iš naujo mylėti,vėl pabučiuoti,antra karta neklysti,nesuklupti,vienu žodžiu nekartoti klaidų,bet mes tuo nesinaudojame.Todėl,kad žmonės yra buki,todėl,kad jie supranta tik tada kai praranda,nesugeba džiaugtis,tada kai jiems gera,vis vien kažkas negerai būna. Kodėl žmogus pats savimi nepasitiki? nes jis mano,kad to  nesugebės padaryti,bijo kažką naujo pradėti.Daugelis žmonių yra tik bailiai,kurie bijo siekti savo tikslų ir svajonių.gyvenimas duoda pilna šansų taisytis,iš naujo mylėti,vėl pabučiuoti,antra karta neklysti,nesuklupti,vienu žodžiu nekartoti klaidų,bet mes tuo nesinaudojame.Kas yra laimė?Mano manymu laimė yra matyti tėti laiminga,besišypsančia mama,sese ar broli,kurie visada tave palaiko,senus ,bet kartu ir laimingus senelius,laimė tai matyti kitų džiaugsmą,na žinoma ir jaustis pačiam laiminga,bet manau jei matai aplinkui save laimingus žmones,tai tu būsi taip pat laimingas.Kas yra meilė?Tikriausiai dar neatsirado tokio genijaus kuris paaiškintu,kas tai yra nuo A iki Z.Bet supratau vieną dalyką,kad meilė akla.Kai yra žmogus,kuris trokšta būti su tavimi iki gyvenimo galo,tu nebematai nieko tik jį.Geras jausmas ta meilė :))  Kodėl mes taip retai sakome žodį myliu? Žmonės bijo jausmų,bijo reakcijos,juk taip gera žinoti,kai esi mylimas,kai esi kažkam svarbus. Kad ir mama ar tėtis,pasakantis aš tave myliu,padaro gyvenimą spalvotingesni.tad nebijokite ir sakykite artimiems,begalo svarbiems žmonėms,kad jūs juos mylite.Kodėl mes taip retai sakome, kad pasiilgome? Taip jau pasaulyje yra,kad geri darbai yra mažai vertinami,kad jie yra visiškai bereikšmiai ir niekam neįdomus. Niekada negailėkite,gražių ir šiltų žodžių artimiems ir mylimiems žmonėms.Kodėl mes nebranginame tada, kai turime?Manau tai yra apskritai labai didelė problema. Manau yra daug žmonių,kurie nebrangina,tai ką turi. Lygiai tokia pati buvau seniau,visiškai nebranginau tai ką turiu. Bet kaip pamačiau,jog tie žmonės aukojasi,dirba,stengiasi dėl manęs,mano požiūris pasikeitė.Taigi žmonės darykime išvadas:
1.Būkite laimingi
2.Mylėkite

3.Pasiilkime
4.Apkabinkite
5.Pabučiuokite

6.BRANGINKITE