viskas plyšta ,kas tik gali.
viskas dega kas tik gali.
Viskas miršta viduje,ne išorėje.Arbatos negalima normalei gerti,kaip bloga nuo meiles,nuo jausmų nuo visų tokių nesąmonių.
Jau tokius dalykus pradėjau vadinti š*****,o ne meile.
Apsivemsiu tuoj.
Dabar pagalvoju ,o kodėl negalėčiau meilės iškeisti į 1 kilograma pačio skaniausio šokolado.
O kad būtu taip lengva.
kada pagaliau aš pamatysiu saulėtekį ankstų rytą sėdint su jJuo ant salduvės kalno? aaah? : (
_______________________________________
hei hei hei, kaip nemėgstu tų trijų melagingų, neužtikslintų, banalių žodžių, šnabždamų į ausį: “aš tave myliu”. juos ištari nė negalvodamas, juos ištari kad pamaloninti žmogų, kad apgauti save. apsivija tave per liemenį iš nugaros, priglaudžia lūpas prie ausies ir sušnabžda: “aš tave MYLIU”, tu jam atsakai tuo pačiu ir, atsisukusi į jį veidu į veidą, pabučiuoji. xaaaxaxaaa! tuoj nukrisiu ant žemės : \ tikiu žodžiais “aš tave myliu”, prieš tai tą parodant kitais žodžiais. nebūtina to kartoti dažnai. galima ir kitaip parodyti meilę. žodžiai “aš tave myliu” tinka vakare, sėdint balkone ir stebint žvaigždes su cigarete, vyno taure arba arbatos krūzu rankoje. dar geriau, jei lija ir esat abu apsikloję vienu pledu. tada tinka šie purvini žodžiai. bet ką čia purpurpurpinėju?
nerūkiau jau virš savaitės. didžiuojuosi savim, nepasinešiau matyt šia pramogėle. netgi kai A rūkė šalia manęs ir pūtė dūmus tiesiai man į nosį, aš apmoviau save ir susiraukiau: “FE, ŠLYKŠTU” xixi, prajuokinau čiuju ją (blush). bet pavyko! man pavyko! - kokie saldūs ir mieli tie žodžiai. nūūū ir myliu aš juos. kai būs mėnuo, nueisiu suvalgysiu mega giga tortą su šokoladiniu kremu ir būsiu apsišokoladinusiais žandais, xa o vėliau vemsiu ir sakysiu: “niiekada nebenorėsiu šitų suknistų tortų ble”. pffffffff aišku mėnesio dar neištversiu. žinau, kad parūkysiu. kažkas pasiūlys “pavaišint” arba aš pati pasiprašysiu, turėdama gerą pretekstą: ” nervinuos ” *krenta nuo kėdės iš juoko* . meow, netgi internete, pvz DA visada ieškau rūkančių nuotraukų (mm).
“tikrai tikėkis, nes atsiprašau nuoširdžiai, bet nieko išskyrus simpatiją kolkas tau nejaučiu ir noriu bent mėnesį pabūti laiswas…”
sušiktai jaučiuosi, jei tiesą pasakius ir nieko ‘nepagražinus‘ . norisi ištrinti visas tas žinutes, kurias vadinu “VISKAS, KAS LIKO NEIŠTRINTA”. norisi ištrinti numerį to žmogaus, norisi išsipjauti sau akis arba - geriausiai būtų - išsipjauti iš savęs širdį ir niekada nebemylėti. niekada niekada nebebūti naiviai, niekada niekada nebejusti to skaudžiausio skausmo, kurį gamina širdis. dar būtų neprošal nusipjauti pirštus, kad šie nebemaigytų mygtukų telefone, kad šie nesumąstytų vėl parašyti saldžią žinutę ar paskambinti ir… ir vėl užkibti už kabliuko. už TO PAČIO kabliuko eilinį kartą. NEKENČIU NEKENČIU NEKENČIU NEKENČIU NEKENČIU SAVĘS! // “neprasidėk tu su juo šitaip stipriai, nes jis tave gali lbj lbj įskaudinti” \\ ir mano atsakymas mintyse: “jis? NIEKADA, nebenusišnekėk, pfff”. dabar aš tam žmogui, kuris tuos žodžius parašė, neišdidžiai nusilenkčiau ir pabučiuočiau kojas. jeigu su ja nebūčiau susipykus.
dabar taip norėčiau to žmogaus, kurio žinutes TURIU (bet nedarau) ištrinti, paklausti visokių įvairių dalykų.. “ar verki naktimis?” ; “ar tavo širdis buvo sudaužyta į šipuliukus?” ; “koks tavo pats žiauriausias prisiminimas, žiauriausia akimirka?” ; “ar kada mąstei apie savižudybę?” ; “ar esi jautęs tuštumą?” ; “ar kada buvai vienišas?” ; “jei buvai, ar verkei tą akimirką?” ; ir dar daug ko. dabar norėčiau su juo palakstyti lietuje, išsimaudyti sniege, pamatyti saulėtekį kartu, juoktis iki susilenkimo, padaryti vienas kitam šukuosenas, nusifotografuoti, palakstyti kviečių pievoje, skinti gėlės ten, kur draudžiama, piešti ant sienų vakarais, naktimis, per lietų, sėdėti stadione ant žolės ir šnekučiuotis. šnabždėti į ausis viena skitam.. piešti vienas kitam tatuiruotes.
EIK ŠIKT,,,
Kartais taip norėčiau įlysti į spinta ir prasėdėti ten visą likusį gyvenimą. Nieko nematyti, nieko negirdėti, nežinoti kaip kas gyvena. Nusibodo visos nesamonės, kas nors paaiškinkit man kodėl paauglystė toks sunkus metas? Kodėl rytas turi prasidėti puikiai, o vakaras pasibaigti ašaromis arba atvirkščiai? Kodėl viskas negali eitis kaip per sviestą? Kodėl kitiems viskas paprasta, tik spragt piršteliais ir turi viską, laimę, meilę, draugus, nuostabią šeimą? Aš nesiskundžiu, kad viskas mano gyvenime beviltiška, tiesiog nusivylimų tiek daug, kad net nepamenu tokios dienos, jog nepagaučiau savęs galvojančios kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ar manęs neapgaudinėja draugė, draugas, vaikinas. Tokios nesveikos mintys galvoje.
Taip norisi atsipalaiduoti… Ankščiau išvažiuoji į užmiestį, visos problemos pasimiršta, dabar jos keliauja kartu. IR užima didžiąją dalį tašės kuri ir taip plyšta nuo šlamšto kurio nuvažiavus tirkai neprireiks. Karšta beproto, rodos norėtūsi paplaukioti ežere, bet nuo nostalgiškų minčių spūsties, užmiršti kur esi, nenori nei šalto vandens, nei draugų kompanijos. Linksmybės visiškai neberūpi, viskas atrodo taip nesava. Ir manau dar ne pabaiga, širdim jaučiu, jog dar ne metas ramybei…
