Už ką aš tave myliu?;*

Žinai kas kvailiausia? Aš vis dar tavim tikiu ir vis dar tave myliu. Klausi kodėl? Neklausk aš ir pati nesuprantu. Tiesiog myliu. Žinai net nepasakyčiau už ką. Sakai gal už akis? Nemanau tokių akių kaip tavo tūkstančiai tik aš jų nepastebiu. Sakai už bučinius? Manau dauguma bučiuojasi geriau bet jų bučiniai manęs nekaitina. Galvoji už pokalbius? Hm... manau per retai su manim nuoširdžiai kalbiesi kad už juos tave mylėčiau. Su kitais galiu pasikalbėti šimtą kart nuoširdžiau bet pokalbiai su kitais manęs netraukia. Pasivaikščiojimai? Taip jie nuostabūs, bet manau būna ir geresnių. Taigi po velnių už ką aš tave myliu? Kodėl po nesuskaičiuojamų išdavysčių aš ir vėl tavimi patikiu ir tau atleidžiu? Galiu pasakyti tik tiek meilė tau, padarė mane akla beprote..



Uždarydamas duris Jis pasakė „Išmok gyventi be manęs“. Ašara nuriedėjo Jos skruostu, nes Ji pirmą kartą negalėjo padaryti to ko prašė Jis. Tiesiog negalėjo. Kad ir kaip beviltiškai stengėsi. Be Jo, Ji negyveno, o tik egzistavo. Jos egzistavimas net jai pačiai neturėjo prasmės. Be jo juoko, šypsenų, akių gyvenimas jai tapo juodas. Ne, tai jau nebebuvo gyvenimas, tai buvo pragaras žemėje. Didžiausia kančia kokią tik Ji galėjo patirti. Tačiau Ji susiėmė ir po truputi pradėjo veržtis į gyvenimą. Į gyvenimą be Jo. Ir kai Jai viskas aplinkui pasidarė nebe juoda, o pilka. Kai po ilgos tamsos pasirodė nors ir menkas prašviesėjimas. Į Jos gyvenimą vėl įsiveržė Jis. Ji vėl ėmė matyti spalvas visu ryškumu tarsi tamsos nė nebūtų buvę. Bet štai ir vėl Jis uždaro duris nusinešdamas visas spalvas ir palikdamas dar sunkesnę, akliną tamsą. Iš kurios pakilti Ji nebeturi nei noro, nei jėgų...



Gyvenimas iš akių iškrito. Dabar jau visiškai, be jokių išimčių. Be laimės likučių , nes kas su ja susija nieko nebeliko. Nebėra ko tikėtis, nebent įvyks koksai nors stebuklas ir iš dangaus iškris. Bet greičiau aš tam danguj atsidursiu ir pati išskrisiu iš ten. Visų pirma manęs ten nepriims. Antra Išspirs kaip šunį ir pasakys ,kad ne šiuklėm čia vieta.


Paklausčiau kodėl taip būtent man, bet . Žinau gi aš žinau. " yra žmonių kurie neturi nei šeimos nei namų ir pan " . na ir kas ,kad jie neturi ? Na ir kas? Jie laimingesni už mane , nes jie turi kas jiem tą šeimą kompensuoja.ir draugų jie turi daug. ir dar geresnė ateitis laukia. ir jie laimingi.ir verkia jie tik kartais. ne kiekvieną dieną.!!
AŠ NESU SILPNA , MAN VISKO PER DAUG. (rėkiu)
Ar išsivaizduojat ``Kaip turi buti sunku gyventi vien tuo, ka žinai ir ka atmeni, neturint ko tiketis.``
manot , kad aš laiminga.?manot,kad gyvenimas tuo nesibaigia?(Gyvenimas...wtf?)
Noriu šlykščiai išsiverkt. Su visais garsais. Visu " bliovimu " . Be jokių burnos užsidengimų , ir su kūkčiojimais. Noriu išsistaugt, be jokių balso pagražinimų. Be jokios priežasties ką nors aprėkt. ir pasakyti ,kad man kartais labai skauda ir ,kad kartais viltys miršta ne paskutinės..

Pirmas 2010 metų mėnesis man dabar visados asocijuosis kaip gyvenimo nebuvimas..



Žavėjausi.Artėjau.Artėjai.Juokėmės.Buvom.Juokavom.Mylėjau.Žaidei.Džiaugiausi.Galvojai kaip viską kuo greičiau užbaikt.Užsibaigė.viskas. 5 žodžiai . 3 žmonės. 1 aš. Tarp melo. Tarp skausmo. Buvau. Tavęs nebuvo. Apsimetei. Nieko nesakęs, tiksliau sakęs, bet ne man - išėjai. Verkiau.Nemiegojau.Mąsčiau ne apie gyvenimą. Kentėjau. Žlugau.Kritau.Atsikėliau.Pradėjau gyvent.Verčiau naują lapą.Sugrįžai.Išpurvinai.Išėjai.Kritau. ( šių gyvenimo akimirkų prisiminti nenoriu.) . Atsikėliau. Atėjai.sugrįžtiišeinisugrįžtiišeini.Taip ir vaikštai nežinodamas ko PATS nori. O aš nieko nejaučiu. Nei kai krentu nei atsikeliu. Šimtą kartų gyvenau kitaip. Tavo išėjimo keliais vaikščiojau. O dabar tik savo. Aš kuriu tai ką noriu. Ką tu kuri - griaunu. viskas labai paprasta. Žaidžiu ne gyvenimą ,o tave.
Game over . click try again.Win. next level. Start.!



už tai,kad privertei ją plakti smarkiau.už tai,kad tu buvai man už viską šimtą kartų geriau..
Buvai , bet nesi.
Buvai,bet tai nereiškia,kad negali vėl būti.
Nesakau , kad to noriu..tiesiog privertei mane apie tai pagalvoti.
Kad ir dabar.Rašai ne į temą dalykus. Aš juokiuosi. Tu juokingas.eilinį kartą įsitikinau.
..ir per tave mano kojose keistas jausmas. aš bijau. Nežinau kodėl.tik žinau,kad tikrai ne dėl to,kad tu po dienos šios ar po kitos vėl dingsi ilgam laikui. Tai nebesvarbu. Aš jau pripratau.
Man svarbutik tai , kad tu esi.ir to uženka.nepilnai..
keista,nes nieko nejaučiu.jokio skausmo.
keista , kad kapiliarai po visą veidą darkosi ir keičia mano veido spalvą iš oro.
Keista net tai , kad
ESI.
ČIA.
NEIŠEIK, NETRUGDAI.
Tu gali būti - bet kitaip.
Ne taip kaip norėjau anksčiau. Tu dabar toks pats kaip ir visi.
O keista taip sakyti.
,nes palikai mano gyvenime daug..juk tu buvai man šimtą kartų už viską geriau.

Kas aš esu tam šešėli nesuprantu.?

Jau nebekeista,kad kai pašaukiu tave vardu , niekas nebeatsišaukia , nebent aidas kuris atkartoja mano žodžius ir taip ilgesingai..
O jau seniai nieko nebėra šiame gyvenimo kambaryje. Keturi kampai .ir aš. Kažkada dalinausi jais kartu su tavimi.O mes sutilpdavome į vieną..
Bet tu išnykai taip kaip išnyksta svajonės. Ja visados ir buvai.
Išnykai - taip kaip lauko žolė viena iš milijono laukia kol snaigė vėl palies ją. Bet ji ištirps. Ji išnyks.Bet kažkada vėl pasirodys. O kaip darysi Tu ? Tikriausiai išnykai visam gyvenimui.nebesugrįši.
Ar dar milimetro ilgio mintimi pagalvoji , kad dar kadanors norėtum išvysti saulės spindulius kartu su manimi , kurie glostytų mums veidus ir mes šypsotūmėmės ,nes jie labai kutena. Pameni ?
Arba krentančias žvaigždes..arba krentančias snaiges.arba...viską? Nenori. Tu net nepagalvoji apie tai 0,0001 sekundės.Tau to nereikia ,kaip ir apkabinimo kuris sušildytų -30 laipsnių temperatūroje.
Išnykai be skausmo. Kaip ir aš norėčiau mokėti taip daryti. be skausmo , staigiai ir nejaučiant širdies graužaties.
Galėjai dar pabūti..arba bent "iki" pasakyti. Tada žinočiau ar verta laukti.