saad

Galėjau tavęs nepažinoti ir nesivelti į tą šūdą. Taip atstumas ne kliūtis,bet man ir jam pati didžiausia. Metai nesvarbu,bet taip išeina,kad vis dėlto jie yra svarbūs.Taip mes mokomės iš klaidų,bet kada nustosime jas daryti? Kodėl žmonės žino,kad viskas baigsis bloguoju,kad jie nebegalės būti kartu,bet būna iki to momento kol pajaučia,kad pradeda įsimylėti? kodėl? kodėl aš ta kvaila ir naivi mergaitė? ne aš tokia neesu,aš bet ko ir bet kada neįsileidžiu į širdį,tiesiog tu buvai tas kurio man reikėjo. Taip mes likom tik draugai,bet abu žinom,kad draugais yra sunku būti. Nenoriu aš jais būti. Noriu,kad viskas būtų kaip ankščiau,kad aš būčiau ta tavo mergaite,kuria galėtum apkabint ir pabučiuot ir pasakyt,kad visada būsi šalia manęs,net kai tavęs ir nėra.Bet dėlto aš nesmerkiu tavęs,aš suprantu tavo ir savo sprendimą,tiesiog man per daug yra sunku laikyti viską  savyje. Norėčiau pasakyti,išrėkti tau į akis viską,norėčiau pasakyti kaip nekenčiu tavęs,bet kartu koks tu man svarbus ir kaip man tavęs reikia. Gal aš ir verkšlenu kaip maža mergaitė,bet man vienodai. Jei manot,kad nuo 16 metų meilė yra kvailystė tai atsipeikėkit,daug pažįstu žmonių kurie nuo 16 metų draugauja ir šeima jau turi,ir laimingai gyvena,o tie debilai kurie galvoja,kad čia yra paauglių ašaros ir tiesiog verkšlenimas dėl nelaimingos meiles,tai tada jūs patys debilai!Jis visada man sakydavo,kad nieko nėra neįmanoma,kad visada viską galima išpildyti,kad visada reikia kovoti už savo svajones,kad visi žmonės gali būti laimingi,o dabar jis man sako,kad nenori gadinti mano gyvenimo,nenori švaistyti mano brangaus laiko,jis pats bėga nuo visko,pats elgiasi kaip ne vyras,būtų vyras,kovotų už savo svajones ir eitų iki galo,bet jie per durni,jie nesupranta,jiems tik vienas galvoje visada buvo,visada ir bus,supratau jau tai :)