Tu niekada nemėgai mano klausimų, nes niekada nežinodavai teisingo atsakymo. Tu nemėgai mano apkabinimų, nes aš niekada nemokėjau pirma tavęs paleisti. Tu nemėgai melo, o kartais meluoti privalėdavau. Tu nemėgai mano ašarų, dėl to pirmas atsiprašydavai. Tu nemėgai šaltų prisilietimų, bet aš stengiausi iš visų jėgų juos paversti šiltesniais. Tu nemėgai mielų žodelių, arba mėgai, tik jų niekada negirdėdavai iš mano lūpų. Tu nemėgai pripažinti tiesos, vis kartojai, kad mums ir vėl pavyks, kad ir vėl viskas bus gerai. Tu nemėgai šalčio, todėl sniego angelus darydavau viena. Tu nemėgai šokoladinių ledų, o aš juos valgydavau kiekvieną karštą vasaros dieną. Tu nemėgai, kai kiti vaikinai būna su manimi, bet man buvo gera jaustis reikalingai ne tik tau. Tu nemėgai kai aš rūkydavau, todėl prieš kiekvieną susitikimą su tavimi-surydavau pakelį gumos.
Bet ar kada pasidomėjai ko aš nemėgau? Ko trūko man? Ko aš norėjau? Tu buvai per daug paskendęs savo pasaulyje, kurio spalvos ne man, kurio filmai tik apie meilę, kuriame nėra šokoladinių ledų, kuriame aš turėčiau priklausyti tik tau. Tas pasaulis ne man. Jame ir saulė per ryškiai šviečia, o jos spinduliai degina veidą ir delnus.
Ten aš neišgyvenčiau, man kartais per daug reikia ramios nakties, sėdėjimo balkone, cigaretės rankoje ir svajonių, naivių svajonių, kurios Tavo pasaulyje neegzistuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą