Užsimerk,dabar tau skaudės.

Jie sėdėjo ant savo suoliuko. Snigo. Buvo šalta,bet jis net nesiruošė jos sušildyti. Mergina jautė,kad kažkas ne taip:
-Mantai,kas Tau? Keistas tu kažkoks…
-Nieko man nėra,-nusijuokia.
Mergina laiko ašaras:
-Juk pažystu tave… Šiandien buvai su ja,taip?
-Nepradėk ką,Karolina?
-Užsimerk, dabar Tau skaudės.
-Ką?
Ji atistoja ir nueina. Į veidą lyg stiklas dūžta krentančios snaigės,bet ji jų nejaučia,jos karštos ašaros jas ištirpdo. O jis net nesistengia vytis,sėdi ir šypsosi:
-Neišdrįsi manęs palikti,-sušunka ir tyliai priduria: -per daug stipriai mane myli.
Ji girdi,bet nesiruošia atsisukti. Širdis šaukia sustoti,o kūnas veržiasi į priekį. Šį kartą ji širdies nebeklausė. Ji per daug kartų ją išdavė ir įskaudino. Mergina pasiekė namus. Įėjo į vidų ir nubėgo į savo kambary. Tėvai niekada ja per daug nesirūpino,taigi nebėgo iš paskos klausinėdami kas atsitiko. Ji verkė. Vaikščiojo,šokinėjo,gulėjo,sėdėjo ir verkė. Ašarų niekaip nepavyko sustabdyti. Ji jautė begalinį skausmą. Juk jis buvo kitos glėby, ir vėl… Net neneigė to. Ir net nebandė jos sustabdyti.. Skambutis:
-Saule?
-m?
-Pyksti?,-susikrimtęs klausia jis.
-Tau skaudėjo… ,-ji nusikvatoja.
- - - - - -
Pokalbis nutrūko. Ašarų neliko. Viskas pasibaigė. Rami naktis,rytas. Kita diena,kitos svajonės ir darbai, kiti žmonės ir kiti jausmai. Ji pamiršo jį, jis šiandien to padaryti negali,bet kas žino,kas bus rytoj… Gal ir vėl nutrūks kažkieno pokalbis, ašarų neliks, viskas pasibaigs, rami naktis,rytas. kitos svajonės ir darbai, kiti žmonės, bet tie patys jausmai…