Kartu Mes-viskas. Niekas-po vieną.

O gal tik aš be Tavęs niekas?

Žinau,kad tai LABAI blogai,bet pradedu ilgėtis to Tavo perdėto dėmesio,tosnuoširdžios meilės.
Negalvojau,kad atstūmus Tave,kentėsiu pati. Ir vis labiau pasiilgstu Tavo apkabinimų,nesvarbu ar jie mokėdavo šildyti,ar ne,jie buvo Tavo. Bet dabar Tu neapsikabini,net nedrįsti atsukti akių… Kur dingo Tavo dėmesys,nuo kurio kartais net pykindavo? Dabar jo neliko. Ir netekus-pradedu ilgėtis. O kur mūsų meilė? Tiksliau Tavo meilė,o mano prisirišimas (nemanau,kad Tau jaučiau meilę). Man tiesiog Tavęs reikėjo. Diena iš dienos reikėjo vis labiau. Reikia ir dabar.
Aš dar likau prisiglaudus prie Tavęs,šalia. Bet jau ne kartu.

Ir nekaltinu Tavęs. Reikėjo ankščiau susiprasti,kad mano širdžiai Tu-daugiau nei draugas. O ir Tavo apkabinimai šildė,aš tik bijojau tai pripažinti.