gaunu sms’ą “nu ką man daryt, kad tave taip dievinu? :*” ir.. mane supykina. seniau myždavau iš laimės, o dabar sviedžiu telefoną į sieną ir verkiu. nes pasitikėjimas dingo.
aš nebetikiu, kad kas nors jaučiasi taip, kaip aš
aš nebetikiu, kad rūpiu
aš nebetikiu, kad mano tėtis pasikeis
aš nebetikiu, kad esu verta meilės
aš nebetikiu, kad turiu širdį
aš nebetikiu, kad tėvai išsiskirs (bet reikia tikėtis)
aš nebetikiu, kad “YES, I CAN!”
aš nebetikiu, kad išsitaisysiu ketvertus
aš nebetikiu, kad yra žmonių, kurie nori būti su manimi
aš nebetikiu……………………………………………….
žinau, kad negalima nuleisti rankų ir verkti “aš pats nelaimingiausias” ; todėl nenoriu tokių komentarų kaip “tu turi išmokti įžvelgti gerąsias gyvenimo puses” - aš viską puikiai suprantu. tačiau man nebeišeina. nebemoku. nebegaliu. man taip skaudu.
nebegaliu stebėti žvaigždžių, jos degina mano širdį. nebegaliu stebėti įsimylėjelių, susikibusių už rankų, man pjausto širdį. nebegaliu stebėti saulėlydžio, ilgesys dusina širdį. ką, po velnių, aš galiu?! sėdėti namie, bliauti, klausytis lyrinės muzikos, gerti juodą kavą ir norėti parūkyti. juokinga,ane? eik, prajuokink sieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą