Viskas. Negaliu. Maniau, kad neesu jautri mergytė, kuri lieja ašaras dėl meilės.
Šiandien pas mane atėjo draugė. Per pc buvo įjungta daina. Sena. Apie meilę, žinoma. Timati - Liubov i Mir.mp3. Apsiverkiau. Viena gražutė, smulki ašarėlė nuriedėjo. Draugė sako - ,, kas yra”? Aš - ,, nieko”. Ji ,, neverk,visus prisiminimai aplanko”. Aš - ,,prie ko čia tie prisiminimai, tu nežinai dėl ko verkiu. Tiksliau aš neverkiu”. Bandžiau išspausti šypsenėlę, nelabai pavyko. Noriu meilės po galais. Manęs niekas nemyli. Tik aš galiu mylėti. Kaip aš myliu, manęs nemyli niekas, kaip mane myli,nemyliu aš. Skaudu. Negaliu apie jį negalvoti. Aš nežinau ar man jam stiprus susižavėjimas, ar meilė. Kartais noriu išrėkti per visą namą, per visą savo rajoną kaip aš jį myliu ir noriu jo. Tada jau susitvardau ir nusiraminu. Nors žinau, kad tas vaiduoklis sieloje mane laiko suvaržytą… Ką man padaryti, kad būčiau laiminga, kad mylėtų mane? Aš noriu, kad mane apkabintų. Stipriau negu stipriai. Ir pabučiuotų. Švelniau negu švelniai. Kiek galima laukti meilės, o ypač kaip jos labai reikia ???
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą