Kartais taip norėčiau įlysti į spinta ir prasėdėti ten visą likusį gyvenimą. Nieko nematyti, nieko negirdėti, nežinoti kaip kas gyvena. Nusibodo visos nesamonės, kas nors paaiškinkit man kodėl paauglystė toks sunkus metas? Kodėl rytas turi prasidėti puikiai, o vakaras pasibaigti ašaromis arba atvirkščiai? Kodėl viskas negali eitis kaip per sviestą? Kodėl kitiems viskas paprasta, tik spragt piršteliais ir turi viską, laimę, meilę, draugus, nuostabią šeimą? Aš nesiskundžiu, kad viskas mano gyvenime beviltiška, tiesiog nusivylimų tiek daug, kad net nepamenu tokios dienos, jog nepagaučiau savęs galvojančios kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ar manęs neapgaudinėja draugė, draugas, vaikinas. Tokios nesveikos mintys galvoje.
Taip norisi atsipalaiduoti… Ankščiau išvažiuoji į užmiestį, visos problemos pasimiršta, dabar jos keliauja kartu. IR užima didžiąją dalį tašės kuri ir taip plyšta nuo šlamšto kurio nuvažiavus tirkai neprireiks. Karšta beproto, rodos norėtūsi paplaukioti ežere, bet nuo nostalgiškų minčių spūsties, užmiršti kur esi, nenori nei šalto vandens, nei draugų kompanijos. Linksmybės visiškai neberūpi, viskas atrodo taip nesava. Ir manau dar ne pabaiga, širdim jaučiu, jog dar ne metas ramybei…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą