šypsokis,rytoj bus dar blogiau

Tikriausiai nieko nėra blogiau, kai dvi geriausios draugės myli tą patį vaikiną. O gal dar blogiau kai jis taip pat jas abi myli?

Jis-idealiausias mano matytas reginys. Tai jo lūpos kuždėjo man, kad niekada nepaliks. Tai jo rankos glostė manąsias. Tai jo šypsena ir akys vertė viską pamiršti ir įsisiurbti į jo lūpas. Tai dėl jo aš viską atiduočiau. Tai jis mane privertė pamiršti tą, kurį kažkada beprotiškai mylėjau.

Ji-mano geriausia draugė. Turėčiau jai būti dėkinga už viską, ką ji dėl manęs padarė. Myliu ją. O ji myli jį, myli pamiršusi mūsų draugystę.

Jis ir Ji buvo kartu. O aš ir Jis buvom draugai. Pradėjau jausti kažką šilto, kai jį pamatydavau, kai jis mane apkabindavo. Stengiausi jo vengti… Juk Ji mano Draugė. Bet po kelių atsitiktinų susitikimų, supratau, kad jis man ne tik draugas. Po kelių jo karštų bučinių supratau, kad aš jam taip pat ne tik draugė. Jis ją paliko, paliko dėl manęs. Ji kentėjo, o to nenorėjau nei aš, nei Jis. Taigi jis vėl grįžo pas ją, nežinau ar iš gailesčio, ar iš meilės.

Ir aš kitokia “draugė” nei Tu. Aš neprašysiu jo grįžti. Net jam grįžus užtrenkčiau visas duris. Kad ir kaip kūnas maldautų jo rankų, kad ir kaip lūpos drebėtų nuo šalčio, kad ir kaip ašaros riedėtų iš žalių akių, aš jam to neleisiu. Nes Tu mano Draugė. Ir niekada, daugiau niekada Tau neleisiu kentėti dėl mano kaltės.
Tik man skaudu… Skaudu, nes Jis PAŽADĖJO. Pažadėjo man visada būti kartu. Ir man skaudu, be galo skaudu, nes aš taip pat naiviai Juo ir tikėjau.