Kukliai raudona lūpdažio dėmė

Mergina lėtai pradėjo slysti siena žemyn, kaštoninės spalvos plaukai trynė baltą sieną, daugiau išstovėti ji nebe įstengė. Suspaudusi delne ji laikė kažkokio vaikino nuotrauką. Galutinai pasiekusi žemę, susirietė. Ašaros krito ant betoninių grindų. Suledėjusiomis rankomis ji spaudė savo smilkinį, lėtai glostė, vėliau vėl spaudė. Sukaupusi visas likusias jėgas, ji atsistoja. Besi ramstydama prie sienos pasiekia rašomąjį stalą, lėtai atidaro vieną iš jo stalčių. Jame juoda dėžutė. Mergina ją praveria, joje baltos tabletės-šiandien jai bus spalvoti saldainiai. Pasiima vakarykštę pilną vandens stiklinę, ant kurios kraštelio raudono lūpdažio dėmė. Tokia pati dėmė, kuri buvo ir ant jo marškinėlių. Tokia pati kukliai ryški ir skausminga, tokia pati nenuplaunama ir moteriškai nerūpestinga. Juodi nagučiai pasiima dvi tabletes, vėliau tris, vėliau dar dvi ir pabaigai likusias keturias. “Ačiū, buvo skanu”-paraudę akytės užsimerkia.