Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą.

-Ei, viskas blogai kai TU išėjai!

Kai ašaros užlieja akis ir nieko nematau. Kai atidarau savo kambario duris ir pamačius tavo dovanotus daiktus užtrenkiu jas. Kai su kiekviena tavo suplėšyta nuotrauka drąskau save iš vidaus. Kai žinau, kad rytoj tu išvyksti ir kito kelio nėra. Kai prisimenu rudas akis, kurios veda mane iš proto, tuomet pradedu šiurkščiai ir lėtai lyginti delnais savo plaukus. Kai suprantu, kad viską kas buvo man brangu nesusigrąžinamai praradau. Kai žinau, kad daugiau niekada nebesusitiksim. Kai paskutinį kartą pamačiau tavo akis, jose spindėjo trupinėlis baimės. Kai iš nevilties paprašau tėčio cigaretės, tada jis užduoda begalybę klausimų, bet nei į vieną iš jų atsakyti negaliu. Kai gilios pusnys surakina kojas ir negali pajudėti. Kai tamsoje sugebu surasti vieną tašką, vietoj kurio, po kiek laiko atrandu tavo veido bruožus. Kai išgirstu savo telefono skambėjimo toną, krūptelėju ir paėmus jį trenkiu į sieną. Kai prisiminimai spaudžia galvą, atremiu ją į savo kelius ir užsimerkiu.

Dabar man noris skambint Tau ir pro ašaras sakyt:

-Ei, viskas blogai kai TU išėjai!

Ei, kur dingo mūsų meilė? Kas atsitiko tavo rankoms? Jos daugiau nebeliečia manųjų. Tavo lūpos pamiršo kaip tarti mano vardą. Akys senai nežvelgia viena kryptimi. Kas po velnių sugriovė viską per vieną dieną, kai mes tai statėme tiek laiko? Net tavo rankų randai ant mano kūno nusiplovė. Nusiplovė tavo kvapas, kuris kažkada buvo įsigėręs į mano marškinėlius. Tavo telefone neradau savo nuotraukų, jas pakeitė kitos merginos. Ir man velniškai sunku į tai nekreipti dėmesio, to nepastebėti… Man velniškia sunku būti angelu, kai esu pragare. Tu nesuprasi.
NIEKADA nesuprasi. Nesuprasi, kad tai aš nebeleidžiu priartėti. Tai aš įsakiau tavo lūpoms pamiršti mano vardą. Tai aš leidau vandeniui plauti savo švelnią odą, kad neliktų nei vienos tavo žymelės ant mano kūno. Ištryniau visas savo nuotraukas iš tavo telefono, nes aš nenoriu, kad tu mane prisimintum.Nenoriu, kad prisimintum tą mergaitę, kuri kažkada tau buvo visas pasaulis ir kai ji išėjo, tau neliko nieko Ir aš praeisiu taip, lyg nebūčiau kritusi kartu, lyg nebūčiau vakar laikiusi tavo drebančios rankos, praeidama sunaikinsiu visus likučius. Jokių prisiminimų. NEPALIKSIU NIEKO. Nepyk, bet aš tik noriu, kad tau mažiau skaudėtų.